Yra daug įvairių PVC stabilizatorių, kurie paprastai klasifikuojami pagal jų cheminę sudėtį ir pagrindines sudedamąsias dalis; Įprasti tipai yra švino -pagrindo stabilizatoriai, metaliniai muilai, organiniai alavo stabilizatoriai, kalcio-cinko kompozito stabilizatoriai ir retųjų žemių stabilizatoriai. Švino-pagrindo stabilizatoriai-, pvz., tribazinis švino sulfatas ir dvibazis švino fosfitas-siūlo puikų šiluminį stabilumą ir ilgalaikį -stabilizavimo poveikį, ir istoriškai buvo plačiai naudojami gaminiuose, tokiuose kaip PVC vamzdžiai, kabeliai ir profiliai. Tačiau dėl su švinu ir jo junginiais susijusių pavojų aplinkai ir sveikatai, sugriežtinus aplinkosaugos reglamentus ir gaminių saugos standartus, jų naudojimas tapo vis labiau ribojamas. Metalo muilo stabilizatoriai pirmiausia yra kalcio stearatas, cinko stearatas ir bario stearatas; jie dažniausiai naudojami kartu, nes skirtingų metalinių muilų sinergetinis poveikis gali padidinti PVC šiluminį stabilumą.
Organiniai alavo stabilizatoriai yra alavo-sudėtyje esantys organiniai junginiai, žinomi dėl savo išskirtinio terminio stabilumo ir skaidrumo, todėl jie ypač tinka skaidriems PVC gaminiams. Apdorojant PVC, jie veiksmingai slopina terminį skilimą ir sumažina spalvos pakitimą, todėl dažnai naudojami permatomuose lakštuose, plėvelėse ir kituose didelio -skaidrumo PVC gaminiuose. Sudėtiniai kalcio-cinko stabilizatoriai yra viena iš labiausiai paplitusių švino{5}}bešvinių stabilizavimo sistemų šiandien; jie daugiausia pagaminti iš kalcio ir cinko druskų, su papildomais stabilizatoriais, antioksidantais ir tepalais, priklausomai nuo konkrečios paskirties. Palyginti su tradiciniais švino-pagrindo stabilizatoriais, kalcio-cinko kompozitai pasižymi geresnėmis aplinkosauginėmis savybėmis ir vis dažniau naudojami PVC vamzdžiuose, profiliuose, laiduose ir kabeliuose bei lanksčiuose PVC gaminiuose.
Retos{0}}žemės stabilizatoriai pastaraisiais metais sulaukė didelio dėmesio; Jie pirmiausia veikia sąveikaudami su aktyviosiomis rūšimis, susidarančiomis terminio PVC skaidymo metu, taip sulėtindamos medžiagos skilimą. Be aukščiau paminėtų pagrindinių kategorijų, praktinėje gamyboje taip pat naudojami organiniai pagalbiniai stabilizatoriai, epoksiduoti junginiai ir įvairios kompozitinės stabilizavimo sistemos. Kadangi skirtingi stabilizatoriai turi aiškių pranašumų, susijusių su pradine spalva, ilgalaikiu terminiu stabilumu, skaidrumu, atsparumu oro sąlygoms ir apdorojimo charakteristikomis, formulės retai priklauso nuo vieno stabilizatoriaus; Vietoj to jie naudoja derinius, pritaikytus konkrečiam PVC dervos tipui, apdorojimo temperatūrai, numatytam panaudojimui ir aplinkos reikalavimams. Tinkamai parinkus ir sureguliavus stabilizatoriaus sistemą, galima pailginti galutinio produkto tarnavimo laiką ir stabilumą, kartu išlaikant PVC apdorojimo efektyvumą.
